Pasivaikščiojimai vaikystės būsenoje ir kūryba, veikiama ilgesio dar kartą atrastiems žaislams, saldainiams, jau išmestiems, atmintyje išlikusiems baldams, žmonėms. Kūryba virtusi kelione po būtąjį laiką, prasidėjusi nuo smulkių praeities peržvalgų: senų, neišryškintų vaizdajuosčių, nuotraukų, staltiesių ar suskilusių nepilnų servizų.
Parodoje siekiu nukelti į būtąjį laiką, per atsiminimus sukolektyvinti vaikystės patirtį gimusiesiems naujajame tūkstantyje. Lyg ir niekas nepasikeitė, bet staiga viskas buvo kitaip. Gyvenimas kieme, visą dieną statomi lėlių namai iki niekad taip ir neįvyksiančio žaidimo, tykiai atimti žaislai, pirmos patirtos neteisybės, kreidelės ant asfalto, nenuilstantis takelis iki maisto prekių parduotuvės ir niekad nuo lipnumo neatsiplaunančios rankos. Tai tarsi apie tai, kaip atrodė gyventi vaikystę 2000 – aisiais: cheminių spalvų guminukų, slime‘ų, futuristinių lėlių ir akimirksniu susikramtomų gumų su tatuiruotėmis sprogimas, tik šalia – tyki asmeninės vaikystės patirties linija. Būtas laikas, kuomet pasaulis rodės kitas, veikė pagal kitas taisykles, o gal – taisyklių nebuvo visai. Tarsi kvapas buvo kitoks, žvilgsnis į pasaulį toks alkanas ir betarpiškai priimtinas. Kada tai baigėsi, nepastebimai nunyko, kodėl tai buvo taip neįvardijama, vaisku, idealizuota, tačiau kartu – paprasta, kodėl dienos buvo tokios ilgos, kodėl mano pirštai vis dar lipnūs ir liežuvis vis neatsiplauna po vaikystėje valgyto saldainio.
Projekto vykdytojas: Dominyka Gurskaitė, Marija Marcelionytė-Paliukė, Vilniaus dailės akademija