Kelionės laiku jau daugiau nei šimtmetį intriguoja fizikų, kosmologų ir mokslinės fantastikos entuziastų vaizduotę. Nors ne kiekviena hipotezė virsta patvirtinta teorija, bet kiekviena teorija kažkada buvo hipoteze. Moksle vaizduotė dažnai atlieka svarbų vaidmenį – nuo bandymo suvokti mokslinį reiškinį be praktinių įrodymų iki galutinio atradimo. Net ir šiandien, sparčiai tobulėjant technologijoms ir mokslui, galima drąsiau fantazuoti apie ateities galimybes. Juk negalime visiškai atmesti tikimybės, kad netolimoje ateityje kelionės laiku taps realybe. Tai pabrėžia ir garsus fizikas Stephenas Hawkingas, sakydamas:
„Tačiau nūdienos mokslinė fantastika neretai tampa rytojaus moksliniu faktu. Tad kokia gi yra tikimybė keliauti laiku?“
Kalbant apie keliones laiku, susiduriame ne tik su mokslinės fantastikos ir teorinės fizikos galimybėmis manipuliuoti laiku bei erdve, bet ir su atsakomybės klausimais. Keliautojai neišvengiamai susidurtų su loginėmis klaidomis, paradoksais bei galimais jų sprendimais. Vienas jų daro prielaidą, kad bandant judėti laike ,galima atsidurti ne savo laiko juostos praeityje ar ateityje, o alternatyvioje istorijoje ar visatoje, kur pokyčiai vyktų būtent ten. Tokiu atveju atsirastų ne tik kelionių laike ir erdvėje galimybė, bet ir kelionių per istorijas grėsmė, vadinama „istorijų arba visatų migracija“. Norint išvengti tokių pasekmių, gali prireikti draudimų, įstatymų ar kontrolės mechanizmų, kurios vykdytų speciali institucija – „Chronologijos apsaugos agentūra“.
DAUGIAU INFORMACIJOS:
PROJEKTO VYKDYTOJAS: Roma Salė