Penktadienį, birželio 13-ąją, Vilnių sudrebins kultūros ir meno festivalis „Kultūros naktis“. Ruošiantis kultūriniam naršymui naktiniame mieste, kviečiame peržvelgti rinktines festivalio akimirkas iš praėjusių metų ir susipažinti su jų autoriumi – fotografu Tomu Tereku.
Kultūros nakties akimirkas fiksuoji jau keletą metų iš eilės. Kaip tavo akimis keitėsi festivalio atmosfera ir auditorija per šiuos metus?
Pirmiausia – nuoširdi padėka organizatoriams, kurie kadaise pastebėjo ir pakvietė mane dokumentuoti festivalį. Ir iki šiol kviečia.
Kalbant apie pokyčius, geriausiai apie tai pasakytų mano nuotraukos. Mano profesijoje oras dažnai svarbesnis nei atmosfera – o štai orai blogėja, bet atmosfera tik gerėja! Tikiuosi, šiemet festivalis apsieis be lietaus. Kaip sako liaudies išmintis – kuo geresnė publikos nuotaika, tuo geresnės ir nuotraukos.
Kokį paslėptą festivalio veidą pamatai per objektyvą, kurio lankytojai galbūt nepastebi?
Žiūrėdamas per objektyvą, matai detales, kurios dažnam praslysta pro akis. Žiūrovai dažniausiai stebi visumą, o mano užduotis – iš tos visumos ištraukti akimirkas, kurios kalba daugiau. Turiu progą patekti ir į užkulisius – tą nematomą festivalio pusę. Ne visada ją reikia rodyti, bet man ji leidžia giliau suvokti, kas vyksta.
Kaip ruošiesi fotografuoti tokio masto renginį? Ar turi savo strategiją, maršrutą, ritualą? Kaip pasirenki, ką verta fiksuoti?
Pradžioje – namų darbai. Organizatoriai nurodo gaires, o aš planuoju maršrutą taip, kad visur suspėčiau laiku. Kartais renginiai dubliuojasi arba vėluoja – ypač dėl oro, – tuomet tenka greitai persiorientuoti. Dažniausiai judu pėsčiomis, nes einant galima užfiksuoti įdomių kadrų ar netikėtai užsukti į renginį, kuris patraukia akį. Dienos pabaigoje nejauti nei rankyčių, nei kojyčių – bet visa tai verta pastangų.
Ar keičiasi meninės išraiškos „Kultūros naktyje“? Ar festivalis tampa drąsesnis, komerciškesnis, o gal kaip tik – intymesnis?
Festivalis man – tarsi kultūros švediškas stalas. Vieni renkasi „egzotiką“, kiti lieka prie pažįstamų skonių. Taip, liūdna, kai užsidaro tokios erdvės kaip MMLab, kurių renginiai man labai patiko, bet džiugu, kad atsiranda naujų, kaip LATGA scena. Komercijos ras tie, kurie jos ieško, o kam reikia intymumo – irgi neliks nusivylę. Jei žmogus, grįždamas iš Vido Bareikio koncerto, bent penkias minutes stabteli paklausyti Petro Geniušo – štai čia ir slypi festivalio esmė.
Koks kadras iš visų metų tau labiausiai įsiminė? Ar išskirtum vieną, kuris, tavo manymu, geriausiai perteikia festivalio dvasią?
Vieno kadro išskirti negaliu – tai kaip išskirti vieną mylimiausią vaiką. Jei galėčiau vienu kadru perteikti visą festivalio esmę, sutaupyčiau daug laiko ir pastangų. Kadangi esu „thrash“ meno gerbėjas, man įdomesni nestandartiniai kadrai – pavyzdžiui, kai Vasaros terasoje muzikantas pila viskį tiesiai į klausytojo burną ar kai Lukas iš „McLoud“ rodo vidurinį pirštą. Bet lygiai taip pat esmę perteikia ir purve iki kelių stovintys, besišypsantys savanoriai, kai pila lietus.
Ar turi svajonių kadrą, kurį tikiesi pagauti šiemet?
Visada turiu vilčių. Bet „Kultūros naktyje“ nesivaikai vieno tobulo kadro – sieki perteikti visumą. Po tiek metų fotografavimo pradedi jausti festivalio ritmą ir nuspėti, iš kur gali pasirodyti tas gerasis kadras. Kaip sakė Henri Cartier-Bresson, reikia padaryti 10 000 blogų kadrų, kad gimtų vienas geras. Tą skaičių aš jau seniai viršijau.
Visą festivalio programą rasite www.kultūrosnaktis.lt ir festivalio Instagram bei Facebook paskyrose.
Visi „Kultūros nakties“ renginiai – nemokami, tai menininkų, kultūros organizacijų, Vilniaus miesto savivaldybės ir festivalio partnerių, tarp kurių šiemet Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, autorių teises ginanti asociacija LATGA, Lietuvos valdovų rūmai ir kiti, dovana Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams.